…Całkowitej prawdy nie zna żaden człowiek na tym świecie. To co my, ludzie, nazywamy „prawdą” jest zaledwie jej szukaniem. Szukanie prawdy jest tylko możliwe w wolnej dyskusji. Dlatego ustrój komunistyczny, który tego zakazuje, musi być siłą rzeczy – wielką nieprawdą. Znalazłszy się tedy w świecie uznającym wolność jednostki i wolność myśli, winniśmy czynić wszystko, aby nie zacieśniać horyzontów myślowych, ale rozszerzać; nie zacieśniać dyskusji, a ją poszerzać. Józef Mackiewicz. Zwycięstwo prowokacji, 1962

Vokiškasis kompleksas (ištraukos) PDF Drukuj
Autor: Jozef Mackevič   
Sobota, 18 października 2014

(..) Vokiečių okupacijos metu dėjosi baisūs dalykai. Susidūrėme su milžiniška, organizuota teroro ir žiaurumo mašina, kuri, turint omenyje žydus, neturėjo precedento gal net visoje istorijoje. Apie tai kiekvienas iš mūsų žino atmintinai. O ką žinome apie kerštą Rytų Vokietijoje?

(…)„Viename kaime, – rašo Thorwaldas, – nužudė jauną vokiečių vyrą ir pasityčiodami nukirto jam galvą, nes jis gynė savo žmoną, kurią prievartavo šešiolika sovietų kareivių iš eilės, ir tai buvo savaime suprantamas dalykas. Tačiau kodėl tada ant klojimo sienos vinimis buvo prikaltas galva žemyn keturiolikos metų jaunuolis, to niekas nežinojo…“ Amerikos kapelionas Francis Sampsonas pasakoja, kad Neubrandenburge išžagintas vokiečių merginas už kojų kabino ant išskėstų medžio šakų ir perkirsdavo per kirkšnis… Čekų Prahoje vokietes išrengdavo nuogai ir liepdavo tokioms tvarkyti griuvėsius; kartu plačiai išsižioti, kad kiekvienas praeivis galėtų spjauti į burną; motinas surišdavo spygliuota viela ir mesdavo į upę, o vaikus skandindavo miesto vandens rezervuaruose, nustumdami ilgomis kartimis tolyn nuo kranto. Klebonas Karolis Seifertas pasakoja, kad 1945 m. gegužės 20 d., stovėdamas ant Elbės kranto matė, kaip upe plaukė medinis sielis, prie kurio ilgomis vinimis už rankų ir kojų buvo prikalta visa vokiečių šeima su keletu vaikų... Buvęs sovietinis majoras Klimovas aprašo („Berlyno Kremlius“), kad pakelės grioviuose gulėjo vokiečių moterys, kurioms tarp kojų šautuvų buožėmis buvo įvaryti alaus buteliai.

(…) „Neginu“ nei vokiečių, nei rusų. Noriu apsiginti pats nuo man primestų pažiūrų infantilumo.

(…) Taigi dalykas atrodo taip: „režimas“ hitlerinėje Vokietijoje truko vos 12 metų, o bolševikai Rusijoje laikosi jau 38 metus ir laikosi toliau. Kuris iš jų buvo kruvinesnis ir pareikalavo daugiau aukų, galima įrodyti tiktai cituojant statistikos skaičius. Tačiau jokios statistikos nereikia konstatuoti faktui, kad totalitariškesnė buvo ir yra komunistinė santvarka.

(…) Būtų akivaizdžiai tendencingas piktumas, jei kas nors iš mano pastabų norėtų padaryti tokią išvadą, kad esą raginu nustoti aprašinėti hitlerininkų nusikaltimus. Kaip tik priešingai: vokiečių nusikaltimų negalima slėpti, juos reikia pasmerkti, netgi plūsti ir prakeikti juos.

(…) Ir čia turiu pastebėti, kad pokarinė vokiečių literatūra gerokai aplenkė mus objektyviai nušviesdama vieną iš didžiausių žmonijos krizių, kokia buvo Antrasis pasaulinis karas. Esant dabartinei jos tendencijai „ieškoti žmogaus“ tai tiesiog įdomiau. Juk žinoma, kad literatūroje visada įdomiausias dalykas yra ne politika, ne tauta, o žmogus.

Vokiečių literatūroje hitlerizmas ir jo padaryti nusikaltimai pasmerkti iš tiesų nesuskaičiuojamomis publikacijomis, filmais ir meno kūriniais. Neįstengčiau net apytiksliai išvardyti visų išspausdintų kūrinių, kuriuose tiesiogiai, netiesiogiai ar vaizduojant įvykių visumą pasmerkiamas „savosios“ hitlerinės valdžios ir sistemos kvailumas, barbariškumas bei nusikaltimai, padaryti kitoms tautoms, tarp jų ir lenkams. O lenkai, kaip jau minėjau pirmiau, neturi nė vienos knygos ar bent jau straipsnio arba pasisakymo, kuriame būtų pasmerkti svetimų, bolševikinių okupantų nusikaltimai, padaryti vokiečiams...

Skirtingai nuo socialistinio realizmo nuostatos, kiekvieno rašytojo nuoširdumas matuojamas ne tik tuo, ką jis rašo, bet ir tuo, ką nutyli. Kita vertus, kiekvienam turi būti leista rašyti tai, ką nori, ir kas jį labiausiai jaudina. Jei kalbėtume apie mane, tai neišbraukčiau nė vieno žodžio net iš to, ką rašė kunigas Kantakas, jeigu kaip jis jausčiau atsakomybę ir skaitytojams, ir savajam dvasininko abitui. Ir ne tai yra neigiama tam tikros žmonių grupės pusė, kad kažkuris vienas joje rašo – taip, o tai, kad niekas neišdrįsta parašyti – ne; jei nepareiškiamas individualus savasis veto ar bent kitokia nuomonė net būnant laisvame pasaulyje, kai nei Gestapas, nei NKVD už tai negrasina nei Osvencimu, nei Kolyma.

Sunku šiuo metu nustatyti, koks vokiečių procentas smerkia ne tiktai Hitlerį, bet ir viską, kas net netiesiogiai buvo susiję su jo „režimu“. Tikėtina, kad daugiau kaip 90 proc. Tačiau pasitaiko išimčių, ir, kas žino, gal koks 10 proc., o gal mažiau yra tokių, kurie būtų linkę ne visą hitlerinę praeitį matyti juodomis spalvomis. Tokios išimtys iš karto pastebimos, dažnai ypač pabrėžiant: „Tik pažvelkite į juos! Ką jie išdarinėja!“ O aš pasakyčiau: ačiu Viešpačiui! Ačiu Viešpačiui, aišku, dėl pačių vokiečių pirmiausia. Nes tauta, kuri rodo pernelyg toli pažengusį nuomonės vienalytiškumą, pernelyg didelę discipliną, solidarumą, perdėtą vienamintiškumą, įrodymų nereikalaujantį teisumą ir kurioje nėra nė vieno, kuris kalbėtų kitaip, nekelia pasitikėjimo dėl savo nuoširdumo. Šios rūšies visuomenė atrodo šiek tiek dirbtinai „pritempta“ iki bendro vardiklio. Teisingai kažkada rašė W. A. Zbyszewskis puikiame savo straipsnyje, gindamas Władysławą Studnickį nuo masinio pasmerkimo už tai, kad buvo gynybos liudytojas von Mansteino procese, kad brandžios tautos visuomenė turi būti kaip plačiai išskleista vėduoklė. Be abejonių taip. Aš dar pridurčiau, kad kuo plačiau virš 180 laipsnių atsiveria ši vėduoklė, tuo labiau liudija apie visuomenės brandą,  dinamiką, taigi ir minties turtingumą. O stipriai sugniaužtas kumštis daro veikiau trumpos lazdos įspūdį.

Jozef Mackevič. Vokiškasis kompleksas. Paryžius, Kultura, 1956.

Poprawiony: Czwartek, 03 marca 2016