…Do Mackiewicza nikt nie chciał się przyznać i dlatego, że taki literacko zacofany, i dlatego, że okropny reakcjonista, ale czytali, aż im się uszy trzęsły. Pośród znanych mi polskich literatów nikt tak nie pisał. Szlachcic szaraczkowy, jak go nazwałem, z tych upartych, wzgardliwych, zaciekłych milczków, pisał na złość. Na złość całemu światu, który czarne nazywa białym i nie ma nikogo, kto by założył veto. I właśnie w tej pasji jest sekret jego stylu. Czesław Miłosz. Kultura,  1989

J. Pilsudskio ir Lenkijos vyriausybės politikos kritika Vilniaus lenkų publicistų veikaluose 1926–1939 metais Drukuj
Autor: Andžej Tomaševič   
Środa, 15 czerwca 2011

Andžej Tomaševič magistro baigiamasis darbas „J. Pilsudskio ir Lenkijos vyriausybės politikos kritika Vilniaus lenkų publicistų veikaluose 1926–1939 metais“ (Vilniaus Universiteto Istorijos Fakultetas, Naujosios istorijos katedra, Istorijos magistrantūros studijų programa. Darbo vadovas: Lekt. dr. Ryšard Gaidis, Vilnius 2011).

Skaityti visą darbą kaip PDF formato failą arba atsisiųsti

ĮVADAS

Europos politiniame gyvenime dvidešimties metų (1918–1939 m.) laikotarpiui buvo būdingas naujai susikūrusių demokratijų žlugimas ir autoritarinių bei totalitarinių rėžimų įsigalėjimas. Tą puikiausiai liudija Vydurio–Rytų Europos valstybių likimas. Susikūrusios buvusių imperijų griuvėsiuose, jos neturėjo pakankamai tvirtų pamatų demokratijai statyti, todėl po neilgų demokratinių vyriausybių darbo, ten įsivyravo autoritariniai rėžimai.

Nebuvo išimtis ir Lenkija. Nors parlamentinės veiklos patirtis buvo, tačiau parlamentarizmas šioje šalyje gyvavo neilgai, nes nesusilaukė didesnės visuomenės dalies paramos. To pasekmė buvo 1926 metų gegužės 12-15 dienomis įvykęs perversmas. Naujas Juzefo Pilsudskio (Józef Piłsudski) rėžimas, deklaravęs valstybės „gydymą“ arba sanaciją, pradėjo vykdyti pertvarkymus valstybės politiniame bei visuomeniniame gyvenime. Tai atsispindėjo anuometinėje spaudoje. Smurtiniai išpuoliai bei reguliariai vykusios opozicinių laikraščių numerių konfiskacijos suvaržė spaudos laisvę, tačiau opozicinė spauda nebuvo uždrausta, naujo režimo kritika egzistavo. Opoziciniai laikraščiai, nors ir tapę atsargesniais, vertino naujos vyriausybės pertvarkymus bei iniciatyvas.

Opozicijos priešakyje atsidūrė Lenkijos tautinių demokratų-endekų (nuo Narodowa Demokracja–ND) spauda. Tam buvo nemažai priežasčių. Tautinių demokratų stovykla ir jos pagrindinis ideologas Romanas Dmovskis (Roman Dmowski) buvo politinė jėga, aršiausiai ir ilgiausiai kovojusi dėl valdžios Lenkijoje ir kritikavusi visas kitas valdžios siekiančias partijas ir politines organizacijas. 1926 metais praktiškai atstumta nuo valstybės valdymo, ji neatsisakė kovos dėl valdžios bei įtakos visuomenėje. Vilnius neliko šios politinės kovos nuošalyje. Įsitvirtinusi nuomonė, kad išskyrus Didžiąją Lenkiją beveik visi regionai perversmo metu palaikė J.Pilsudskio grupuotę. Taip pat ir Vilnius. Tam įtakos turėjo maršalo kilmė ir jo asmeniniai ryšiai su šia vieta. Tačiau J. Pilsudskio palaikymas čia nebuvo absoliutus, egzistavo ir kitokių nuomonių ir visų pirma dėl to, kad Vilnius II Lenkijos Respublikos laikais buvo neabejotinai vienas iš pagrindinių intelektualinių centrų, kuriame veikė visų pagrindinių politinių judėjimų atstovai.

Vilniuje tarpukario laikotarpiu egzistavo dvi stiprios ir nepriklausomos nuo valdžios politinės stovyklos. Čia gyveno ir rašė tautinės demokratijos šalininkai, tokie kaip Aleksander Zvežinski (Aleksander Zwierzyński), Jan Obst (Jan Obst), Stanislav Kodzj (Stanisław Kodź), Piotr Kovnacki (Piotr Kownacki), S.Lochtin (Stefan Łochtin), W.Svežavski (Witold Świeżawski) kurie aštriai reagavo į sanacijos rėžimo įvedimą bei jo pertvarkymus. Savo pažiūras jie skleidė dienraštyje Dziennik Wileński 3 (Vilniaus Dienraštis), kuris buvo leidžiamas nuo 1916 iki 1938 metu,o nuo 1938 metu-dienraštyje Głos Narodowy (Tautos balsas). Vilniaus endekų sanacijos kritika egzistavo visą režimo valdymo laikotarpį, nors represijoms paaštrėjus, ji tapdavo atsargesnė.

Vilniuje tuo metė aktyviai veikė ir daug įtakos turėjo konservatyviųjų pažiūrų veikėjai. Skirtingai nuo endekų, jie nebuvo susikonsolidavę į atskirą stiprią grupę. Vienas iš įtakingiausių ir žymiausių šios grupės atstovu buvo Stanislav Cat-Mackevič (Stanisław Cat-Mackiewicz). Savo idėjas jis publikuodavo laikraštyje Słowo (Žodis), kuris buvo leidžiamas Vilniuje 1922-1939 metais. Būdamas šio dienraščio redaktoriumi, Stanislav Cat-Mackevič publikavo jame savo idėjas, skleidžiančias monarchizmo idėjas Lenkijoje. Šiame dienraštyje savo straipsnius publikavo jo brolis, žymus žurnalistas ir publicistas Juzef Mackevič (Józef Mackiewicz). S. Cat-Mackevič šalininkų grupė 1926 metų perversmo metų palaikė J.Pilsudskio pusę, taigi opozicijai nepriklausė, tačiau skirtingai nuo kitų vyriausybinių dienraščių Słowo ne visada palaikydavo sanacijos rėžimo veiksmus. Po J.Pilsudskio mirties 1935 m. gegužės 12 dieną ši stovykla perėjo į opoziciją. 1926-1939 metais Vilniuje pasirodė kitų konservatorių veikėjų, kaip pavyzdžiui Marjan Zdziechovski (Marian Zdziechovski) ar Konstancija Skirmuntaitė (Konstancja Skirmuntt) darbai.

Kurjer Wileński (Vilniaus Kurjeris) atstovavo Vilniaus demokratams. Jų stovykla buvo lojali sanacijos režimui. Kurjer Wileński provyriausybinė pozicija buvo priežastis to, kad dienraštis buvo kritikuojamas jau anksčiau minėtame Dziennik Wileński dienraštyje bei ne kartą polemizavo su įtakingo Słowo redaktoriumi Stanislavu Cat-Mackevič.

Šis darbas nekėlė tikslo apžvelgti Vilniaus kairiųjų politinės stovyklos, liaudininkų, krikščionių-demokratų publicistų darbus ir Lenkijos vyriausybės kritikos juose.

Skaityti visą darbą kaip PDF formato failą arba atsisiųsti