„Pro Patrios“ idėjinis vadovas Vytautas Radžvilas su dideliu nerimu ne kartą yra rašęs apie Lietuvos „europeizacijos“ procesus ir brukamos naujos ideologijos žalą. „Pro Patrios“ judėjimas vienija patyrusius Sąjūdžio autoritetus bei jaunimą, studijuojantį tarptautinius santykius, filosofiją, istoriją. Kokią išeitį iš besiklostančios beviltiškos situacijos mato „Pro Patrios“ lyderiai? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su šio judėjimo idėjiniu vadovu profesoriumi Vytautu Radžvilu.
Pats buvai vienas iš Sąjūdžio ideologų, o dabar su bendraminčiais kuri „Pro Patrios“ visuomeninį judėjimą. Dabar „Pro Patria“ ideologijoje akcentuojamos išorinės grėsmės – Europos Sąjungos interesų grupių brukamos ideologinės klišės, Lenkijos ir Rusijos veikiamos Lietuvos tautinės mažumos. Tačiau jūs labai mažai kalbate apie vidines grėsmes – atrodytų, kad nekreipiate dėmesio į tai, kas darosi Lietuvoje.
Iš tiesų gali susidaryti įspūdis, kad „Pro Patrios“ sambūrio nariai vengia kalbėti apie Lietuvos vidines grėsmes. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Reikalas tas, kad mes kaip tik visą dėmesį esame sutelkę į vidines grėsmes, bet apie tuos pačius dalykus galima kalbėti įvairiai. Mano giliausiu įsitikinimu, Lietuvoje beveik niekas nesikeičia, nes kalbama nevykusiai, o tai reiškia – pernelyg tiesmukiškai. Daugybė interneto portalų yra užtvindyti informacijos apie Lietuvoje vykstančias blogybes. Ta informacija yra seniai persisotinta ir ji galiausiai tampa beprasmiška. Visos šitos blogybės, kurios konstatuojamos visiškai teisingai, turi savo priežastis. Ieškodami jų priėjome iš pirmo žvilgsnio gal ir labai banalią išvadą, kad giliausia blogybių priežastis yra ta, jog mes leidžiame joms vykti. Tačiau vadovaujamės ir supratimu, kad ne vien moralinės nuostatos nulemia, ar tos blogybės vyks, ar nevyks. Lietuvoje labai trūksta politinio kalbėjimo apie negerus dalykus, nes jį pernelyg dažnai pakeičia moralizuojantis kalbėjimas. Moralizuojančio kalbėjimo tuštumas ir beprasmybė užgožia dalykišką ir tikslią susiklosčiusios padėties ir ją nulėmusių gelminių priežasčių analizę.
Be abejo, Lietuvoje yra labai daug geranoriškų žmonių, kurie nuoširdžiai nerimauja dėl to, kas vyksta krašte, tačiau daugelis dalykus suvokia gana neadekvačiai ir paviršutiniškai. „Pro Patria“ sambūrio vienas iš tikslų yra pagal išgales buitišką akivaizdžių blogybių supratimą, vertinimą ir kritiką išversti į politinę kalbą. Tai reiškia, kad paprastą nepasitenkinimo ir pasipiktinimo išsakymą stengiamasi pakeisti kuo dalykiškesne ir profesionalesne ekonominių, socialinių ir politinių realijų analize. Jos ašis yra viena dar iš Sąjūdžio laikų paveldėta tema. Toji svarbiausia tema, kuri ir šiandien sudaro savotišką „Pro Patrios“ idėjinį stuburą, yra tautos – jos reikšmės, padėties ir likimo – klausimas. Pradedant kalbėti apie tautą, pirmiausia keliamas klausimas, – jis iškilo ir per Sąjūdžio jubiliejų, – ar Sąjūdis gali atgimti, kitaip tariant, ar Lietuvoje gali susiformuoti kas nors panašaus į naują Sąjūdį. Į šitą klausimą atsakoma labai įvairiai – vieni tuo tiki, kiti mano, kad padėtis yra beviltiška. Mano atsakymas būtų toks, kad visais laikais Lietuvoje lemiamais momentais atsirasdavo sąjūdžiai, ir nėra jokių priežasčių manyti, kad tai iš principo neįmanoma. Prisiminkime, kad XIX a. viduryje vienas žmogus, turiu omeny Motiejų Valančių, iš esmės atsakė į tą patį klausimą, kurį mes šiandien keliame patys. O klausimas buvo maždaug toks: ar teritorijoje, kuri tuo metu vadinosi Šiaurės Vakarų kraštas ir kur gyveno pasmerkta nusigerti ir surusėti vargšų valstiečių etninė grupė, gali rastis modernios tautos branduolys ir užuomazga? M.Valančius su savo bendražygiais į šį klausimą valingai atsakė „taip“ ir padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje. Puikiai suprantame, kad Blaivybės sąjūdis tapo tikru politinio ir tautinio išblaivėjimo virsmu. Lygiai toks pats egzistencinis klausimas XIX–XX amžių sandūroje iškilo kitai – J.Basanavičiaus – kartai, ir jis skambėjo taip: ar galiausiai mes turime tapti lenkų tautos savita etnografine grupe, ar vis dėlto turime tapti savarankiška lietuvių tauta? Šios kartos atsakymą žinome. 1918 m. vėl keliamas panašus klausimas: ar mes būsime kokios kitos valstybės dalis, ar sukursime savo modernią tautinę valstybę? Ji buvo sukurta, ir, atrodytų, neįgyvendinama ir tuščia svajonė tapo tikrove. Tas pats, tik kiekvieną kartą konkrečiai, atsižvelgiant į politines ir istorines aplinkybes, jų metamus iššūkius ir spręstinus uždavinius, keliamas apklausimas kartojosi per 1941 m. sukilimą, per pokario rezistenciją, galiausiai per Sąjūdį. Apžvelgiant šias pasikartojančių pabudimų ir pakilimų bangas iš laiko nuotolio, aiškėja vertas dėmesio dalykas: pakanka palyginti nedidelės tautos dalies valią ir ryžtą norint pakeisti, atrodytų, beviltišką įvykių tėkmę.
Kai kalbama apie dabartinę Lietuvą, pernelyg dažnai nejučia vadovaujamasi marksistinėmis mąstymo prielaidomis, kad vadinamoji materialinė bazė lemia žmonių sąmonę. Vis kartojama, kad šiandien lietuvių visuomenė yra vartotojiška, kad jai niekas nerūpi. Tačiau reikia pasakyti, kad ir prieš dvidešimt penkerius metus ji iš principo buvo tokia pat. Turiu omenyje tai, kad po penkiasdešimties okupacijos metų didelė mūsų visuomenės dalis svajojo tik apie tris, jos nuomone, svarbius dalykus. Ta gyvenimiškų svajonių „šventoji trejybė“ buvo butas, automobilis ir sodas. Visa kita ištautintos ir išvalstybintos sąmonės žmonių jau nedomino. O šitą nemalonų faktą reikia prisiminti tam, kad suprastume, jog dabartinė padėtis nėra kuo nors drastiškai blogesnė negu tada. Nepriklausomybės sąmoningai siekė ir parlamentą ginti savos gyvybės kaina buvo pasiryžusi tik menka tautos dalis. O pasyvioji ir, deja, didžioji visuomenės dalis nepriklausomybės prasmės net nesuvokė arba jos siekį parėmė labai santūriai, nes po pusės okupacijos šimtmečio, keičiantis kartoms, prisiminimai apie tarpukario respubliką jau buvo išsitrynę tiek, kad daugelis šalies gyventojų jau nesuvokė, kam apskritai reikalinga sava valstybė. Didelė LR Sąjūdžio rėmėjų dalis pritarė savos valstybės idėjai tik todėl, kad vadovavosi naiviais lūkesčiais, kad atkūrę nepriklausomybę netrukus gyvensime kaip Švedijoje.
Tačiau tada pavykdavo prisikviesti iki 100 000 žmonių į mitingus, o dabar sudėtinga surinkti ir 1000 piliečių.
Tai natūralu, nes kalbėdami apie mūsų šiandienos padėtį kol kas nesugebame ar nenorime – tuo skiriamės nuo M.Valančiaus, J.Basanavičiaus ir vėlesnių kartų – drąsiai, atvirai ir tiksliai suformuluoti ir įvardyti mūsų kartai iškilusio pamatinio egzistencinio klausimo. Ko gero, jį derėtų formuluoti taip: ar mes iš tikrųjų norime būti vienu iš pasmerktų išnykti europinių bioetnosų, ar vis dėlto turėtume pamėginti dar kartą tapti politine tauta, sugebančia sukurti ir apginti savo valstybę? Šitas klausimas yra lemtingas. Jo potekstė ir prasmė yra maždaug tokia: ar susitaikome su lemtimi, kad, vykstant Europos integracijos procesui, mes kaip tauta būsime paversti tiesiog „žmogiškuoju ištekliumi“, o kalbant dar aiškiau – biologine medžiaga ir žaliava, kurią savikūros tikslais panaudos kitos – valstybiškai sąmoningesnės, solidaresnės, gerąja to žodžio prasme nacionalistiškesnės ir todėl labiau susitelkusios ir geriau organizuotos – Europos ir pasaulio tautos? Šio klausimo šiandienos Lietuvoje iš esmės dar net nedrįstama kelti, nors tik žvelgiant į jo perspektyvą įgyja prasmę visi kiti, net, atrodytų, kur kas žemiškesni ir konkretesni mūsų visuomenei ir piliečiams svarbūs ir rūpimi klausimai. Tik šis klausimas gali vėl „įcentrinti“ įvairių išcentrinių jėgų draskomą į gabalus ir po pasaulį blaškomą tautą, todėl kol nebus suvokta šio klausimo egzistencinė reikšmė, tol Lietuvoje niekas nepasikeis, o visos nepasitenkinimo esamomis negerovėmis apraiškos ir visos pastangos ką nors keisti liks bejėgės ir bergždžios, visuminis jų vaizdas žadins asociacijas su vietoje stovinčio garvežio švilpuko tuščiu gaudesiu. Šiandien konstatuojame banalų faktą, kad teritorijoje, kuri vadinasi Lietuvos Respublika, gyvena apie 2 mln. lietuviškai kalbančių ir save lietuviais laikančių žmonių. Tačiau negalima tvirtinti, kad šitoje teritorijoje iš tiesų gyvena lietuvių tauta, mat pats 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių buvimo faktas nieko nereiškia. Juk nėra aišku, koks ryšys sieja šiuos žmones, kokiais pamatiniais principais grindžiami jų santykiai. O tai reiškia, kad ir po dvidešimties tarsi nepriklausomo valstybinio gyvenimo metų tebėra neatsakyta į egzistenciškai svarbų klausimą, koks vis dėlto yra tikrasis šių žmonių saviorganizacijos ir savivaldos (jeigu, žinoma, tokia apskritai yra) principas. Iš esmės tai klausimas, ant kokių pamatų rymo atkurtoji Lietuvos valstybė. O juk tik rimtos pastangos išsiaiškinti šį klausimą ir nuoširdus noras rasti įtikinamą atsakymą į jį vėl galėtų suburti į mitingus daugiau negu saujelę piliečių. Platų sambūrį gali sutelkti tik iš tiesų platūs ir fundamentalūs, visai tautas gyvybiškai svarbūs klausimai. Svarbūs ir net skaudūs, bet tik daliniai, nors labai konkretūs ir aiškūs, klausimai tokios telkiančios galios, deja, neturi. Jiems trūksta pamatinio – visus piliečius kaip vieningą politinę žmonių bendriją galinčio konsoliduoti – tautinio ir valstybinio dėmens.
Tai kas turima omenyje, kai sakoma, kad mes esame „lietuvių tauta“?
Šiuolaikiniame pasaulyje iš principo yra galimi trys viena kalba kalbančių ir vienoje teritorijoje gyvenančių žmonių tarpusavio ryšių ir santykių tipai ar modeliai. Vieno modelio atstovai ir gynėjai teigia, kad nors yra kone 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių, tokio dalyko kaip lietuvių tauta nėra. Yra tik individai, kuriuos saisto naudos ir tarpusavio konkurencijos ryšiai, taip pat valstybėje juos sieja visiems vienodi ir lygūs įstatymai. Kitaip tariant, Lietuvos teritorijoje gyvena vadinamoji „Lietuvos tauta“, kurios narius jungia tik mechaninis juridinis ryšys, laiduojantis lygias visų piliečių teises ir pareigas. Tas modelis kyla iš liberalizmo politinio mąstymo tradicijos. Tokį žmonių tarpusavio santykių ir organizacijos modelį pirmasis aiškiai aprašė filosofas I.Kantas, kuris manė jį būsiant pritaikomą visai žmonijai. Šitaip organizuotų ištautintų individų bendruomenę jis įsivaizdavo kaip pasaulinę kosmopolitinę pilietinę visuomenę ir vadino ją tiesiog pasauline pilietija.
Antrasis modelis teigia, kad dabartiniu metu politinės tautos gali ir turi teisę egzistuoti tik kaip tam tikros kolektyvinės etnokultūrinės bendrijos. Šitas multikultūralistinis tautos modelis iš esmės yra neomarksistinis ir grindžiamas klasikinio marksizmo prielaidomis apie dėsningą ir neišvengiamą tautų išnykimą joms susiliejus į vieningą, nežinančią net kultūrinių – o ką jau kalbėti apie politinius – skirtumų ateities žmoniją. Žvelgiant per šio (neo)marksistinio modelio prizmę tautos yra tik laikinai ir iš bėdos toleruotini žmonių sambūriai, jų kultūros neturi jokios savaiminės vertės ir, kaip buvo sakoma sovietmečiu, jos turi teisę egzistuoti tik tiek, kiek yra socialistinės savo turiniu ir tautinės savo forma. Kalbant paprasčiau, sovietmečiu tautinės kultūros turėjo būti tik unifikuotos komunistinės pasaulėžiūros ir ideologijos išorinės kultūrinės dekoracijos. Ši marksistinė nuostata ne tik niekur nedingo, bet šių dienų Europoje atgimė naujais ir net agresyvesniais pavidalais. Akivaizdžiausias to įrodymas – visais būdais mėginamas įgyvendinti visų, net seniausių, Europos tautų vadinamosios „europeizacijos“ projektas. Jo tikroji paskirtis ir prasmė – ES sudarančių valstybių gyventojų dabartinę tautinę tapatybę pakeisti nauju ir dirbtiniu vadinamuoju europietišku tapatumu. Idėjinis šio projekto pagrindas ir įkvėpimo šaltinis yra neomarksistiniai aiškinimai, kad tautos esančios tik socialiniai konstruktai, tad šiuo požiūriu galima laisvai kurti ir perkurinėti individų ir net ištisų tautų tapatumus paverčiant, pvz., anglus, prancūzus ar čekus tiesiog europiečiais. Savaime suprantama, kad šis užmojis taip pat numato tautų išnykimą, o pats tautų „europeizavimo“ procesas – jo metodai ir tikslai – iš esmės niekuo nesiskiria nuo mums gerai pažįstamo tautų sovietizavimo proceso. Šiuo atžvilgiu ES politinio elito, kurio branduoliui, beje, priklauso daug buvusių karštų komunistų ir Sovietų Sąjungos gerbėjų, svajojamas sukurti homo europaeus yra ne itin sėkmingai mėginto suformuoti homo sovieticus brolis dvynys. Todėl nors ES formaliai reiškia pagarbą žemyno tautų kultūroms ir net skelbiasi skatinanti jų įvairovę, tikrasis požiūris į tautines kultūras yra toks pat, kaip buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tautinės kultūros turi būti tik vadinamųjų „bendraeuropinių vertybių“ kultūrinės dekoracijos, o minėtų vertybių šerdis pirmiausia yra grynai politinė ir ideologinė. Tai reiškia, kad ideologiškai „pertvarkytų“, tai yra „europeizuotų“ ir šitaip subendrintų, Europos tautų kultūrų tikruoju ir tariamai universaliu pagrindu turi tapti kosmopolitinių Apšvietos ideologijų – liberalizmo, konservatizmo ir komunizmo – elementų savita samplaika.
Egzistuoja ir trečias žmonių ryšių ir santykių modelis, apie kurį kalbėjo ir kurį, sovietmečiu sugriautą, mėgino gaivinti ir atkurti Sąjūdis. To modelio požiūriu tautos nėra nei mechaninės ta pačia kalba šnekančių individų sankaupos, nei vien paviršutiniškais etnokultūriniais ryšiais saistomų bendrijų konglomeratai. Kitaip sakant, tai, ką vadiname tauta, nėra vien naudos ryšiais ir juridiniais saitais arba vien išorinėmis kalbos ir kultūros formomis pagrįsta bendruomenė. Ji yra savitai organizuota ir savarankišką politinę bei istorinę reikšmę turinti žmonių bendruomenė. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, tauta suprastina kaip iš amžių glūdumos ateinanti bendrija, kurią saisto ir bendras likimas. Kiekviena tokia bendrija per istoriją eina kaip per savotišką minų lauką, ir klausimas yra tas – ar ji yra pakankamai viduje susiorganizavusi ir stipri, kad atlaikytų milžinišką visas tokias bendrijas draskančių ir bet kada galinčių sunaikinti išorės jėgų spaudimą.
Tačiau kol kas matome, kad šiandien mūsų bendrija nėra susiorganizavusi ir stipri. Priešingai – susiskaldžiusi ir silpna.
Nesunku suprasti, kad kosmopolitinis grynai pilietinės tautos modelis atrodo nepaprastai atviras ir patrauklus, nes šiuo atveju pabrėžiama individų laisvė ir lygybė. Daugelį jis žavi tuo, kad niekuo neįpareigoja kitiems žmonės ir bendruomenei. Net jeigu toks individas nesiskelbia esąs tik pasaulio pilietis ir dar prisipažįsta turįs sąsajų su savo tauta, šitoks tautiškumas nedaro jo politinės tautos nariu ir savaime nevirsta jokiomis pilietinėmis, politinėmis ir net socialinėmis pareigomis, nes vadinamosios „pilietinės tautos“ atstovo pareigas iš esmės apibrėžia tik visiems tokiems piliečiams galiojančios bendros įstatymų normos. Mūsų visuomenė tebėra susiskaldžiusi ir bejėgė būtent todėl, kad ji yra atomizuota, o bendrojo tautos ir valstybės gėrio samprata jai tebėra svetima ir nesuprantama.
Būtent taip šiandieną ir mąstoma.
Deja, taip. Tad jei toks atomizuotas „plačių pažiūrų“ individas pasako esąs lietuvis, jo lietuviškumas dažnai apsiriboja tik subjektyviais pomėgiais, o svarbiausiomis lietuviškosios tapatybės raiškos formomis tampa, pvz., meilė krepšiniui ar cepelinų pomėgis. Štai ir visas tokio „tautiškumo“ turinys. Antrasis modelis yra iš pirmo žvilgsnio šiek tiek skirtingas. Žvelgiant per jo prizmę, vadinamoji „Lietuvos tauta“ yra ne tiesiog mechaniškas individų junginys, bet etnokultūrinių bendrijų konglomeratas. Šitos logikos požiūriu nė viena čia gyvenanti etnokultūrinė bendrija, taip pat ir lietuvių tauta, nėra kaip nors ypatingai susijusi su Lietuva ir jos žeme. Teoriškai ir praktiškai toks modelis numato, kad, pasikeitus aplinkybėms, esamas etnokultūrines bendruomenes bet kada ir lengvai gali pakeisti kitos. Taigi jis irgi nenumato jokios ilgalaikės ir rimtos atsakomybės šitai žemei. Todėl abiejų modelių požiūriu – tiek pirmojo, liberaliojo kosmopolitinio, tiek antrojo, kurį galima pavadinti etnokosmopolitiniu, – tauta yra laikinas efemeriškas darinys, kuris neturi savaiminės reikšmės ir prasmės.
Savaip natūralu, kad šitoks požiūris į tautą daug kam yra patrauklus ir šiandien, nes jis atsaisto nuo įsipareigojimų savo bendrapiliečiams. Be abejo, jis įsitvirtino ir suklestėjo sovietmečiu, Lietuvai praradus valstybingumą. Tipiškas jo atstovas galėtų būti kad ir A. Sniečkus, kuris tikrai turėjo etnokultūrinę savimonę ir nuoširdžiai laikė save lietuviu. Neabejotina, kad tam tikra prasme jis irgi „mylėjo“ Lietuvą, nes jautė sentimentų jos gamtai, kalbai, net kultūrai – tarkime, dainoms ir šokiams, net kai kuriems nelaikytiems atgyvenusiais ir reakcingais papročiams. Tačiau toji savita „meilė“ netrukdė jam manyti, kad lietuviai yra nelygiaverčiai, nes nevienodai sugeba suprasti ir perimti „pažangias“ komunistines idėjas, – tokius jis nesvyruodamas ir lengva ranka siuntė į tremtį ir mirtį. Negana to, ilgametis okupuotos Lietuvos vietininkas rūpinosi ekonomine ir socialine krašto plėtra. Svarbiausia, kad šis rūpestis neretai priimamas už gryną pinigą ir laikomas tikru „meilės Lietuvai“ ir triūso dėl jos gerovės įrodymu. Taigi nesuvokiama, kad „šeiminkas“ iš tiesų vadovavosi visai kitokia logika ir motyvais, o iš pirmo žvilgsnio kraštui naudingus jo veiksmus lėmė ne meilė tautai ir susirūpinimas jos ateitimi, bet visai kitos paskatos.
Reikalo esmė kaip tik ir yra ta, kad A.Sniečkui tauta nerūpėjo, bet jam buvo iš tiesų svarbu tinkamai vykdyti krašto administratoriaus pareigas, nes tik šitaip galėjo išsaugoti savo kėdę. Bet jeigu Maskvoje būtų buvę nutarta su lietuviais pasielgti taip, kaip buvo pasielgta, pvz., su Krymo totoriais, šis „Lietuvos mylėtojas“ nė nemirktelėdamas būtų įvykdęs įsakymą deportuoti kad ir visą tautą, nes jo politiniai ir ideologiniai įsitikinimai nebūtų jam trukdę manyti, kad įmanoma Lietuvoje toliau kurti socializmą ir be lietuvių, kuriuos galima pakeisti bet kuo, pvz., iš Vidurinės Azijos atvežta darbo jėga. Taigi M. Suslovo formulė „Lietuva be lietuvių“ turėjo aiškią politinę prasmę ir reiškė tai, kad Lietuva vadinamą teritorinį administracinį vienetą galima atsaistyti nuo istorinio ir kultūrinio jame nuolat gyvenančių žmonių branduolio – lietuvių tautos. Ši formulė reiškia, kad valdantiesiems Lietuva svarbi tik kaip išteklius – politinis ir / arba administracinis darinys, kurio valdymas yra asmeninės naudos ir gerovės šaltinis, tačiau anaiptol nėra svarbu, kas bus šio darinio gyventojai ir jų valdiniai. Taigi toks valdymas iš principo panaikina bet kokią moralinę ir politinę valdančiųjų atsakomybę piliečiams, kurie nebėra suvokiami kaip gyvi žmonės arba tauta, o pradedami laikyti tik žmogiškaisiais ištekliais. Žmonėms ir tautai galima moraliai ir politiškai nusikalsti, žmogiškiesiems ištekliams – ne, nes galimos tik jų paskirstymo ir panaudojimo klaidos, kurios iš principo visada nesunkiai ištaisomos. Tokios logikos požiūriu, jeigu lietuviai išsivaikščios po pasaulį ir tauta išnyks, nenutiks nieko blogo ir nebus jokios tragedijos, jeigu tik juos iš savo žemės išviję administratoriai bus gana veiklūs bei sumanūs ir sugebės laiku iš kur nors aprūpinti Lietuva vadinamą teritoriją jai reikalingais naujais darbo jėgos ištekliais.
Formulę „Lietuva be lietuvių“ būtina prisiminti kuo plačiau ir garsiau ne tik todėl, kad nesuvokus jos prasmės randasi palanki dirva klestėti Lietuvą neva „mylėjusių“ ir jai „dirbusių“ išdavikų bei kolaborantų mitui ir jų garbinimo kultui. Kur kas svarbiau turėti omenyje, kad šios formulės nebuvo atsisakyta ir atkūrus nepriklausomą valstybę, ji tebėra pamatinė nuostata, kuria tebesivadovauja visos Lietuvą iki šiol valdžiusios politinės jėgos ir vyriausybės. Kad ši sovietinio požiūrio į tautą formulė tebėra gyva ir yra vykdomos ekonominės bei socialinės politikos orientyras, akivaizdžiai išdavė buvusio šalies ministro pirmininko kaip reta atvirai leptelėta frazė, kad didžiausias Sąjūdžio laimėjimas esanti tautos išsikovota teisė netrukdomai išsivažinėti po pasaulį. Kuo tokia nuostata skiriasi nuo A.Sniečkaus ir jo parankinių santykio su tauta, galima pasakyti tik turint itin lakią vaizduotę. Todėl neatsitiktinai mūsų dienų Lietuvos Respublikoje, kurią valdo sovietiškai tautą ir valstybę suvokiančios politikos ir verslo grupuotės, didžiausias politinis ir ideologinis priešas, su kuriuo toliau įnirtingai kovojama, yra, kaip ir buvusioje LTSR, būtent vadinamasis nacionalizmas – sąjūdinis požiūris į tautą, tapęs Atgimimo ir dainuojančios revoliucijos įkvėpimo šaltiniu ir leidęs atkurti pačią Lietuvos valstybę. Tokia pat įnirtinga kaip sovietmečiu kova su dirbtinai pučiamu nacionalizmo baubu valdantiesiems yra svarbiausias būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo jų rankomis vykdomo tautos ekonominio ir socialinio naikinimo ir ideologiškai pateisinti šią nusikalstamą politiką. Būtent europinės „integracijos“ ir „europeizacijos“ šūkiais dangstoma antitautinė isterija yra aiškiausias požymis ir įrodymas, kad sugrįžome į nelaisvės – priešsąjūdinius – laikus.
Nepakenktų pagaliau suvokti ir įsisąmininti, kad vos atgavus nepriklausomybę mums buvo pradėtos brukti apibūdintos pirmosios dvi – liberalioji ir neomarksistinė – tautos, taigi ir pilietinės saviorganizacijos, sampratos ir modeliai, neigiantys tarpukariu vyravusią modernią tautos, kaip politinės savivaldos formos, sampratą. Man pačiam, kaip Sąjūdžio dalyviui, teko ne kartą su vadinamojo Vakarų pasaulio žmonėmis diskutuoti apie Lietuvos ateitį. Ir nuolatos nuskambėdavo tas pats baugščiai tariamas klausimas: ar jūs tikrai nesate nacionalistai, o tik demokratai? Šito klausimo tikrosios prasmės ir reikšmės tada net nepajėgėme deramai suvokti. Tik vėliau supratome, kad Vakarai, arba būsimoji Europos Sąjunga, iš tiesų jau buvo įžengę į tą savo raidos stadiją, kai tautos buvo pradėtos vadinti tokiomis pat atgyvenomis, kokios jos buvo laikomos Sovietų Sąjungoje. Deja, ši liguista tautiškumo baimė ir noras jį sunaikinti, kartu neturint kuo pakeisti moderniąją tautinę valstybę, Europoje tik stiprėja, o Lietuvoje dėl istorinių priežasčių tautinė ir valstybinė sąmonė yra sumenkusi tiek, kad radosi visos prielaidos netrukdomai veikti savanoriško susinaikinimo instinktui. Neįtikėtina, bet apstu tautiečių, kurie, kaip ir XIX a. viduryje iš baudžiavos tik ką paleisti jų protėviai, gėdijasi, kad yra lietuviai, ir strimgalviais veržiasi tapti „europiečiais“, nors paklausti greičiausiai nesugebėtų nors kiek rišliau paaiškinti, ką tai galėtų reikšti.
Pats manai, kad tautas formuoja politinis elitas? Jos nėra atsparios diegiamoms ideologijoms?
Tautą galima formuoti arba dekonstruoti, tai yra sugriauti, – viskas priklauso nuo to, kokios diegiamos pažiūros tautiškumo klausimu. Vaizdžiai kalbant, Lietuvoje parlamento gynėjai dar nespėjo išsiskirstyti nuo barikadų, o jau pradėjo kurtis naujas iš Vakarų atgabentų ideologinių įstaigų tinklas. Kaip tik jų atstovai ir puolė aiškinti naujas tiesas, kad arba tautos nėra, o yra tik individai, arba tauta yra tik laisvai pagaminamas socialinis konstruktas. Kitaip tariant, kad tauta yra visiškai efemeriškas, nuo jokių objektyvių veiksnių nepriklausomai egzistuojantis darinys. Ką tai reiškė ir vis dar reiškia? Tik tai, kad sovietmečiu ir taip nususinta mūsų tautinė ir valstybinė sąmonė buvo pradėta naikinti ne mažesniu mastu ir net dar uoliau pasitelkus žodyno požiūriu šiek tiek „vesternizuotą“ ir „europeizuotą“ tą pačią sovietinę „antinacionalistinę“ propagandą ir retoriką. Kitaip tariant, mums buvo skiepijama beatodairiškai konkuruoti programuojanti libertaristinė ideologija, o bendruomeninio, pilietinio ir tautinio solidarumo saitai, kurie dar šiek tiek veikė Sąjūdžio laikais ir dideliu mastu nulėmė sėkmingą kovos dėl nepriklausomybės baigtį, buvo nuosekliai ardomi kuriant naują kosmopolitinės visuomenės modelį, turėjusį pakeisti komunistinį proletarinio internacionalizmo idealą. Karčių šio ideologinio triūso vaisių neįmanoma net išvardyti. Pavyzdžiui, tokio tipo ideologija, kuri sąmoningai žadina egoistinį kiekvieno individo instinktą, nulėmė buldozerinę privatizaciją. Liberalistinė ideologija apskritai pakerta sugebėjimą mąstyti apie tai, ką būtų galima vadinti bendruoju gėriu. Kitas jos veikimo pavyzdys – remiantis šia ideologija, buvo įbrukta ir aukštojo mokslo „krepšelinė“ reforma, dėl kurios šalis prarado tūkstančius jaunų ir gabių žmonių.
Tačiau tautos, kaip gelminiais ryšiais susaisytos bendruomenės, samprata griaunama pasitelkus ne vien kosmopolitinės „atviros visuomenės“ ir bet kokį šalies piliečių solidarumą pakertančias nežabotos rinkos konkurencijos idėjas. Kitas smūgis pastangoms atkurti sovietmečiu beveik sunaikintą tautinę sąmonę yra šalyje plačiai skleidžiamos atvirai antitautinės ir antivalstybės vadinamosios „naujosios kairės“ skleidžiamos neokomunistinės ir neototalitarinės idėjos. Tai, kas daroma, iš esmės yra sovietmečiu vykdyto vadinamojo „internacionalinio auklėjimo“ tęsinys naujomis sąlygomis. Tokio auklėjimo baruose ilgai triūsę mokslinio komunizmo, kompartijos istorijos ar marksistinės filosofijos tiesų skleidėjai anaiptol neskubėjo atgailauti dėl savo veiklos sovietmečiu ir nepakeitė savo požiūrio į tautą ir valstybę. Sąjūdžio pakilimo laikotarpiu jie paprasčiausiai pratūnojo pašaliuose ir pritilo laukdami savo valandos. Tačiau vos tik kiek nuslūgus Sąjūdžio bangai jie vėl išėjo iš šešėlio. Kadangi sovietmečiu įgytų mokslinių laipsnių nostrifikavimo procedūra buvo paversta farsą primenančiu formalumu, net ir aršūs ideologiniai tautinės sąmonės naikintojai ne tik išsaugojo akademines pozicijas ir tęsė savo ankstesnę veiklą, bet ir turėjo šiltnamio sąlygas netrukdomai paruošti savęs vertą pamainą.
Praslinko vos keleri metai, ir vėl pasigirdo sovietmečiu nuolatos skambėjusi propagandinė giesmelė, kuri kasmet skamba vis atviriau ir garsiau, – būtent kad modernioji europinė tauta XXI a. pradžioje esanti kažkokia atgyvena, kad ji buvo nepasiteisinęs ankstesnių dviejų šimtmečių pramanas ir t. t. Kaip ir sovietmečiu, siekiama, vartojant madingą pomodernų žargoną, tautą dekonstruoti, o kalbant paprasčiau – sunaikinti. Jeigu tai pavyktų padaryti, iš tiesų taptų įmanoma 2 mln. lietuviškai kalbančių žmonių paversti padrika individų mase arba tik viena iš daugelio Lietuvoje gyvenančių etnokultūrinių bendrijų, o tai reikštų, kad ji taptų nupolitintu ir išvalstybintu jau minėtu bioetnosu, kurį laiką dar pagyvuosiančiu ES administruojamoje ir vis labiau „europeizuojamoje“ provincijoje.
Esamomis sąlygomis nesugebančios politiškai susiorganizuoti ir kryptingai „europeizuojamos“ tautos ateities perspektyva yra visiškai aiški: pamažu tirpti ir galiausiai išnykti. Kad ir kaip tai žiauriai skamba, kol nesame susiorganizavę kaip tauta, iš esmės esame tik sužaliavinti ir suišteklinti kaip savotiška biomasė ar biologinė medžiaga, kurią savo interesais naudojasi tas, kas netingi. Tai nėra prognozė ar pranašystė, o tiesiog fiziškai apčiuopiama tikrovė. Argi nesame tapę kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos šaltiniu Vakarų Europos šalims? Ar nesame paversti avinų banda, kurios vilną nesivaržydami kerpa Skandinavijos bankai? Ar sunku būtų prireikus pateikti daugiau faktų, patvirtinančių ES formaliai pirmininkaujančios Lietuvos nelygiavertį ir net pusiau kolonijinį antrarūšės žaidėjos šioje Sąjungoje statusą?
Neatsitiktinai politiniai ir ideologiniai centrai, kurie nori pertvarkyti visą Europos žemėlapį, pirmiausia bando eliminuoti tautas ir nacionalines valstybes. Jų planuose vis dar egzistuojanti tautų ir nacionalinių valstybių Europa turi būti radikaliai pertvarkyta ir neatpažįstamai pasikeistų. Visoje milžiniškoje ES teritorijoje vietoj nacionalines valstybes turinčių tautų ir net jų neturinčių (pvz., baskai ar škotai) tautų turėtų susiformuoti ir rastis vieninga Europos Sąjungos „pilietinė tauta“. Iš tikrųjų tai reiškia, kad sąmoningai griaunamą ligšiolinę „tautų Europą“ turėtų pakeisti „kultūrų Europa“, kryptingai konstruojama sumaniai derinant neoliberalistinio individualizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo principus. ES tautų vietą užėmusi „pilietinė tauta“ ir būtų toji paneuropinė „multikultūrinė visuomenė“, kurios apgyvendintas žemynas būtų administraciškai suskirstytas į jokios politinės savivaldos neturinčius, iš vieno centro valdomus teritorinius vienetus.
Toks yra mėginamos įgyvendinti ES tautų „europeizavimo“ politikos tikrasis tikslas. Akivaizdžiai matyti, kad ši politika nuo mums gerai pažįstamos „lenininės nacionalinės politikos“ skiriasi ne iš esmės, o tik techninėmis jos įgyvendinimo detalėmis. Šis panašumas kartu paaiškina, kodėl tą lenininę politiką teoriškai aiškinę ir ideologiškai teisinę „komunizmo statytojai“ atkūrus nepriklausomybę „persikvalifikavo“ ir pasirodė tokie tinkami triūsti „Europos integracijos“ ir tautos „europeizacijos“ tyrinėjimų ir propagandos baruose.
Suvokti šias tendencijas svarbu, nes, norėdami ką nors pakeisti, turime aiškiai žinoti, kuria linkme judame ar veikiau esame stumiami kaip tauta ir valstybė. Žinant mums peršamą raidos kryptį, perspektyvos tampa kur kas aiškesnės. Taigi išnykus europinėms tautinėms valstybėms kaip savarankiškiems politinės savivaldos centrams, savaime turėtų atsirasti ir įsitvirtinti kitas valdžios centras. Tai reikštų, kad ir mūsų valdžios centras būtų nebe Lietuvoje. Taigi jeigu nenorime ir / arba nesugebame tapti savarankiška ir savivaldi tauta, kurios valdžios centras būtų Vilnius, o tą valdžią įkūnytų piliečių laisvai rinktas parlamentas, kurio priimami įstatymai būtų pripažįstami aukščiausia tautos valios išraiška, vadinasi, mus tada valdys iš kitur.
Žodžiu, pamažu ir vis akivaizdžiau kartojasi sovietmečio scenarijus. Tada A.Brazausko tipo veikėjai nebuvo tikri politikai ir negalėjo jais būti iš principo būtent todėl, kad neatstovavo jokiai politinei tautai. Jie buvo amorfiškos žmonių masės, gyvenusios LTSR vadintoje teritorijoje, reikalų administratoriai, gaudavę politinius nurodymus iš Maskvos. Kadangi tokių kaip mūsų politinių tautų egzistavimas Maskvai visada buvo pavojingas, ji stengėsi užgniaužti ir naikinti menkiausias tautinės ir politinės sąmonės užuomazgas, ir tai darė pirmiausia vietinių pagalbininkų rankomis.
Todėl Lietuvos visuomenė sugrįžo į nepriklausomo valstybinio gyvenimo kelią ne tik stokodama brandžios politinės savimonės, bet iš esmės neturėdama valstybiškai mąstančio politinio sluoksnio. Todėl neatsitiktinai spręsdami įvairius Lietuvai svarbius reikalus Briuselyje mūsų valdžios atstovai ne tik negina tautos ir valstybės interesų, bet tęsia liūdną sovietinio keliaklupsčiavimo prieš vadinamąjį centrą – pasikeitė tik geografinė to centro vieta – tradiciją ir nuolankiai vykdo net ir neprivalomas, kartais tiesiog absurdiškas jo siunčiamas direktyvas.
Bus daugiau.
2013-07-08, www.ekspertai.eu
Vytautas Radžvilas. Einam per istoriją kaip per minų lauką (II)
Paskelbta 2013-07-12
„Pro Patrios“ judėjimas vienija patyrusius Sąjūdžio autoritetus ir jaunimą, studijuojantį tarptautinius santykius, filosofiją, istoriją. Kokią išeitį iš besiklostančios beviltiškos situacijos mato „Pro Patrios“ lyderiai? Apie tai Marius Matulevičius kalbasi su šio judėjimo idėjiniu vadovu profesoriumi Vytautu Radžvilu. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.
Pastebime, kad pats į tautą žiūri tarsi iš paukščio skrydžio. Kartu „Pro Patria“ deklaruoja ir krikščioniškų vertybių svarbą. Tiesą sakant, nepastebėjome jūsų žmonių konkretaus krikščioniško veikimo, kai vyko smurtas prieš žmones Garliavoje, kai visuomenininkams buvo fabrikuojamos bylos. Apie tai beveik nerašoma ir jūsų tinklalapyje.
„Pro Patrios“ tinklalapyje iš tiesų vyrauja straipsniai, kuriuose iš pirmo žvilgsnio labai nedaug kalbama apie vadinamąsias aktualijas. Jos nėra ignoruojamos, tačiau, kaip jau mėginau paaiškinti, pasiekus tam tikrą tašką tokiomis aktualijomis persisotinama ir nepabaigiamas kalbėjimas apie tuos pačius dalykus darosi beprasmis ir net žalingas, nes tampa kliuviniu ugdyti gilesnei pilietinei ir patriotinei savivokai, brandesnei tautinei ir valstybinei sąmonei. Skriaudžiamo ir savo padėtimi nepatenkinto vergo ar baudžiauninko stichiškas protestas kaip nesąmoninga jo patiriamo apmaudo ir pykčio išraiška iš esmės skiriasi nuo laisvo žmogaus ir piliečio sąmoningos ir kryptingos politinės kovos dėl savo teisių ir bendrojo visuomenės gėrio. Tai visiškai skirtingos kovos plotmės ir lygmenys, tarp kurių negalima dėti lygybės ženklo. „Pro Patrios“ tinklalapyje skelbiamų straipsnių turinys šiuo požiūriu gana tiksliai atspindi principinę sambūrio nuostatą: veiksmas ir jo apmąstymas turi eiti kartu. Jeigu koks nors viešumoje veikiantis sambūris neskiria dėmesio savo narių politinei savivokai ugdyti, tai jau savaime yra negeras ženklas. Abejingumas idėjiniams ir politiniams klausimams, pasireiškiantis kaip perdėtas ar net išimtinis dėmesys vadinamosioms „konkrečioms“ aktualijoms ir problemoms, yra skiriamasis populistinių visuomeninių sambūrių bruožas. Be to, toks abejingumas yra beveik šimtaprocentinė garantija, kad sambūris ir praktinėje veikloje anksčiau ar vėliau pateks į aklavietę, nes reikiamu momentu nepajėgs tinkamai susiorientuoti politinėje tikrovėje ir todėl neras veiksmingų būdų ir priemonių savo tikslams pasiekti. Galiausiai tai yra ir tiesiausias kelias į moralinę aklavietę. Vadinamieji „teisybės ieškotojai“, kurie linkę kliautis vien „sąžine“, „vidiniu teisingumo jausmu“, „nuoširdumu“ ir linkę atsainiai žvelgti į tai, ką paniekinamai vadina „teorizavimu“ ar „abstrakčiomis idėjomis“, tiesiog pasmerkia save tapti Tado Blindos tipo „svieto lygintojais“ ir pakartoti varganą jo nueito kelio epopėją.
Tačiau kol jūs diskutuojate idėjiniu lygiu, didžiausios galios struktūros Lietuvoje brutaliai veikia savo ruožtu. Jūs į tai nereaguosite?
Apie tai dar kalbėsime. O kol kas norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, sakyčiau, ne visų pastebimą, bet iš tiesų gana savitą „Pro Patrios“ sambūrio bruožą: tai nėra tik socialinių ir politinių tikslų siekiantis patriotinis piliečių susivienijinimas. „Pro Patria“, griežtai kalbant, yra sambūris, kurio atskaitos taškas ir įkvėpimo šaltinis yra ne vien moderniojo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje atsiradusio tautiškumo idėjos. Idėjinis ir istorinis sambūrio atskaitos taškas yra tai, kas vadinama Vakarų krikščioniškąja civilizacija. „Pro Patrios“ veiklos horizontą užbrėžia ne siauroki moderniojo sekuliaraus nacionalizmo rėmai, bet ištisos didingos civilizacijos renesanso vizija. Ji atspindi įsitikinimą, kad dabartinės pastangos išspręsti aktualiausias šiuolaikinio pasaulio problemas liks bevaisės, jeigu neįvyks ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei Vakarų civilizacijos dvasinis ir intelektualinis atgimimas. Štai kodėl „Pro Patrios“ portale skelbiama gana daug iš pirmo žvilgsnio abstrakčių, nuo vadinamųjų aktualijų nutolusių religinių, filosofinių, taip pat mokslinių tekstų. Rašant apie aktualias nūdienos problemas stengiamasi vadovautis pamatine klasikinės (antikinės ir viduramžių) politinės filosofijos nuostata, kad kiekvienos visuomenės santvarka ir jos narių santykai yra tokie, koks yra toje visuomenėje vyraujantis sielos tipas. Toji nuostata reiškia, kad dvasiškai ir intelektualiai nuskurdę žmonės nesukurs teisingos ir humaniškos visuomeninės ir politinės santvarkos. Šiuo atžvilgiu „Pro Patria“ nėra judėjimas, kuris siektų vien teisingumo, lygybės ar panašių dalykų. Sambūriui tokie dalykai yra svarbūs, bet esminis uždavinys, dėl kurio sąmoningai vengiama dalyvauti vienadieniuose politiniuose žaidimuose, yra tai, ką galbūt leistina pavadinti siekiu ieškoti asmens dvasinio, moralinio ir intelektualinio vientisumo bei darnos. O vientisas gali būti tik asmuo, gebantis aiškiai ir nuosekiai apsibrėžti savo santykį su pamatiniais savo gyvenimo dalykais ar veikiau atramos ir atskaitos taškais ir gairėmis – Dievu, kitu asmeniu, savo tauta, visuomene ir valstybe. Suprantu pavojų, kad toks vieno iš „Pro Patrios“ siekių apibūdinimas gali nuskambėti kiek pompastiškai, bet iš tikrųjų sambūrio galimybės veikti šia linkme vertinamos blaiviai ir savikritiškai, aiškiai suvokiant jų ribas. Tačiau faktas yra ir tai, kad „Pro Patrios“ narių saviugda tik ką minėtais aspektais yra laikoma ne tik svarbiu, bet turbūt pagrindiniu sambūrio veiklos uždaviniu.
Bet jeigu „Propatrios“ kai kuriuos narius imtų sekti saugumas, tai jūs ir toliau nekreiptumėte dėmesio į vadinamąsias aktualijas?
Be abejo, protestuotume, tačiau aiškiai suvokdami, kad dabartinėmis sąlygomis toks protestas būtų tik simbolinis, mažai ką galintis pakeisti veiksmas. Kaip tik todėl „Pro Patrios“ veikla grindžiama principine nuostata, kad organizacijos keliami tikslai turi kuo labiau atitikti realias galimybes juos įgyvendinti. Stengiamasi išvengti dviejų vienodai ydingų kraštutinumų – kurti grandiozinius planus pretenduojant į valstybės gelbėtojų vaidmenį arba, priešingai, puoselėti nepamatuotas iliuzijas, kad, visa galva panirus į vadinamųjų konkrečių problemų sprendimą, savaime įmanoma išaugti į platų pilietinį sąjūdį, pajėgiantį siekti ir sisteminių permainų. „Pro Patrios“ veiklos strategiją turbūt galima apibūdinti kaip dviejų nuostatų derinį. Pirmenybė teikiama realiai įgyvendinamiems veiksmams ir vengiama, išskyrus būtinus atvejus, grynai simbolinių, jokių apčiuopiamų rezultatų neduodančių akcijų, neretai tampančių pigiu populistiniu triukšmavimu. Taip pat dėmesys sutelkiamas į tuos aktualius klasimus, kuriuos įmanoma paversti bendranacionalinėmis ar bent jau didelei visuomenės daliai svarbiomis problemomis. Trumpai tariant, strategijos esmė – dėmesys problemoms, galinčioms labiausiai sutelkti ir mobilizuoti sąmoningus ir aktyvius piliečius. O pereidamas prie paties užduoto konkretaus klausimo galėčiau pasakyti, kad tokia konkretybių ir bendrybių derinimo strategija ieškant jų pusiausvyros yra turbūt vienintelis šiokių tokių vilčių teikiantis būdas suburti Lietuvoje jėgą, galinčią padaryti galą neteisėtam pavienių piliečių sekimui. Pavyzdžiui, lygiai taip pat neįmanoma apsaugoti visų kultūros paminklų buriant prie jų vis naujas piketuotojų grupeles. Sisteminės reformos tam ir reikalingos, kad visose valstybės gyvenimo srityse būtų sukurta ir įtvirtinta piliečių valią atitinkanti bendra tvarka, nuo kuriuos būtų išdrįstama nukrypti tik pavieniais atvejais. Vargu ar gali būti didesnė klaida, kaip strategiją siekti sisteminių reformų pakeisti nepabaigiamo „pavienių gaisrų gesinimo“ taktika, visas pilietines iniciatyvas paverčiančia beviltiška kova su vėjo malūnais.
Vis dėlto neaišku, kokiu būdu jūs sieksite savo tikslų?
„Pro Patrios“ strateginis tikslas – intelektualiai ir organizaciškai pasiruošti tam metui, kai, tikėkimės, Lietuvoje iš tiesų pradės rimtai telktis geros valios žmonės, tvirtai pasiryžę pasipriešinti visose gyvenimo srityse suvešėjusioms blogybėms. Tas ruošimasis vyksta neapleidžiant einamųjų reikalų. Tačiau, kaip jau kalbėjome, reikia griežtai skirti prasmingą veiklą nuo betikslio, pilietinį veiklumą tik imituojančio blaškymosi ar, dar blogiau, nuo parodomųjų ir teatrališkų veiksmų, kurių vienintelė ir tikroji paskirtis – mažiausiomis pastangomis kaupti populiarumo taškus nieko iš esmės pakeisti negalintiems eiliniams rinkimams. Uždavinys stumdytis dėl kelių šiltesnių vietelių prie valdžios lovio tikrai neįtrauktas į „Pro Patrios“ veiklos darbotvarkę ir tikslų sąrašą. Tokiomis sąlygomis belieka ramiai daryti, kas įmanoma, ir kantriai laukti, kol šalyje rasis bent minimalus skaičius piliečių, kurie suvoks dabar vykstančių rinkiminių žaidimų bergždumą ir, prislopinę ambicijas kuo greičiau atsidurti prie valdžios vairo bei savo siaurus interesus atidėję iki geresnių laikų, pagaliau sąžiningai, be paslėptų kitų minčių ir gudravimo, apsispręs jungtis dėl tikrai didelio ir egzistenciškai svarbaus tikslo – įgyvendinti šalyje esmines sistemines pertvarkas, kurios vienintelės gali išgelbėti tautą ir valstybę. Be geros valios ir pasiryžimo, šį tą paaukoti „vardan tos...“, absoliučiai būtina susitarti bent dėl keleto programinių tikslų, kurių iš anksto neapsibrėžus ir neįvardijus sutartinai veikti būtų neįmanoma.
Ši programinė vizija galėtų atrodyti maždaug taip: pirmas programos punktas – reikalavimas, tiksliau, pastangos, atgaivinti beviltiškai sumenkusį tautos savigarbos, orumo jausmą. Tai padaryti be galo svarbu, nes šiandien kaip tauta ir tiesiog žmonės esame žeminami turbūt labiau negu praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje, atrodytų, per tamsiausią komunistuojančio gaivalo siautėjimą. Sunku įsivaizduoti, kad net koks nors Sniečkus būtų išdrįsęs Basanavičių pavadinti psichikos ligoniu, o Kudirką – nevykėliu. Jis neabejotinai galėjo juos pavadinti klasiniais ar ideologiniais priešais, bet šitaip tyčiotis vargu ar būtų ne tik galėjęs sau leisti, bet greičiausiai nebūtų išdrįsęs ir iš moralinių paskatų, – nemėgstamoje „buržuazinėje“ Lietuvoje skiepyto auklėjimo poveikis vis dėlto buvo juntamas ir veikė šiek tiek tramdančiai. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, tam tikra prasme totalitarinio režimo funkcionieriai vis dar nebuvo laisvi nuo kai kurių iš praeities paveldėtų moralinių tabu ir ciniškumu, ko gero, neprilygtų mūsų visuomenę užsimojusiai „europeizuoti“ šiandieninių liberalkomjaunuolių kartai. Programinio siekio atkurti tautos savigarbos ir orumo jausmą politinis turinys ir prasmė būtų padaryti galą vis labiau įsibėgėjančiam ideologiniam, moraliniam ir psichologiniam tautos menkinimui ir žeminimui. Sąjūdžio laikais kovojome prieš totalitarines idėjas ir turėjome drąsos pasakyti, kad mokslinio komunizmo ir kompartijos istorijos katedros yra ideologinio smegenų plovimo centrai, o jų veikėjai yra tautinės ir valstybinės sąmonės griovėjai ir naikintojai. Taigi ir dabar turėkime drąsos pasakyti, kad gyvename dar griežtesnės ideologinės kontrolės ir subtilaus sąmonės pavergimo sąlygomis, o šią ideologinio muštro mašiną aptarnaujantys naujieji propagandininkai įžūlumu pranoksta sovietmečio pirmtakus.
Antrasis programinis siekis – grąžinti į mokyklas iš jų, vos atgavus nepriklausomybę, sąmoningai išstumtą ir sužlugdytą tautinį ir patriotinį auklėjimą, be kurio taip sunkiai atkurta valstybė niekada tvirtai neatsistos ant kojų. Šitoks auklėjimas turėtų pakeisti į mokymo programas pusiau slapčia įbruktą abstrakčiomis „europinėmis vertybėmis“ grindžiamą ir todėl anemišką pilietinį ugdymą, kuris savo pobūdžiu ir turiniu iš esmės mažai kuo skiriasi nuo sovietmečiu brukto „komunistinio auklėjimo“ ir dėl savo ištautinančio bei nupolitinančio poveikio jaunajai kartai atitinka ne tautos ir valstybės, bet europeizatorių ir federalizatorių interesus ir planus.
Trečias sutelkiantis programinis tikslas – rimta savivaldos reforma. Be šitokios reformos, mumyse vis dėlto dar glūdintys pilietiškumo ir iniciatyvumo pradai niekada nebus išlaisvinti. Tad užuot svarsčius tokius klausimus, ar, pvz., jau dabar būtina tiesiogiai rinkti seniūnus ir miestų merus, derėtų pirmiausia iš pagrindų reformuoti visą savivaldos sistemą. Skubotai įvesti tiesioginiai merų rinkimai būtų pragaištingi iš anksto aiškiai neapibrėžus jų teisių ir pareigų, nes dabartinėje nelaisvoje šalyje tokie rinkimai būtų tiesiausias kelias juridiškai ir politiškai beribei ir nekontroliuojamai vietos karaliukų valdžiai įteisinti.
Galiausiai ketvirtasis svarbus programos punktas – tai radikali teisėsaugos ir teisėtvarkos reforma. Ir vėl nederėtų mąstyti apie kokią nors ypatingo prokuroro instituciją ir panašius dalykus, nes šalį neoficialiai valdančios šešėlinės galios grupuotės sugebės perimti ir savo tikslams išnaudoti ir šiuos svertus. Reikia didinti šios sistemos skaidrumą – jos kontrolę ir atskaitomybę, o ne kurti ypatingas galias turinčias pareigybes, o paskui su žiburiu ieškoti vertų jas eiti „krištolinės sąžinės“ pareigūnų.
Suprantama, tokią programą visada galima papildyti ir tikslinti. Kur kas svarbesnis klausimas – ar Lietuvoje rasis pakankamai išminties ir geros valios, kad būtų peržengtas smulkių ambicijų, nesutarimų ir kivirčų Rubikonas ir pagaliau susivienyta dėl jau minėto svarbiausio tikslo. Viena aišku – laikas nelaukia. Kita vertus, dirbtinai paspartinti įvykių taip pat neįmanoma. Jeigu šis absoliučiai būtinas žingsnis greitai nebus žengtas, liks spėlioti, ką tai reiškia: ar jam dar nesubrendome, ar niekada nesubręsime, nes jau per vėlu... Viskas, ką galima padaryti, – ramiai ruoštis šiam lūžiui tikintis, kad jis vis dėlto įvyks ir kad svajonės apie jį nėra tuščios „prarasto laiko“ paieškos.
Tačiau jei lauksite 20 metų, kol įgysite realios valdžios, bus sudėtinga įgyvendinti savo tikslus.
Taip, šiandien Lietuvoje visi sako: „Kai perimsime valdžią.“ Šis teiginys slepia tą pačią nuostatą – beribį valdžios godulį. Ši nuostata iš esmės yra populistinis pažadas: jūs tik išrinkite mus, o tada jau dėl jūsų nuversime kalnus. Bet juk šitą žaidimą Lietuvos piliečiai stebi jau ištisus dvidešimt metų. Ir labai protingai elgiasi, kad tokiomis šnekomis seniai netiki. Kiek žinau, „Pro Patrios“ sambūrio dalyviai taip pat nelinkę tikėti. Tiesą sakant, apskritai neteko girdėti juos kalbant apie valdžią. Visų girdėtų pokalbių ir diskusijų ašis – ne valdžios, o jos pilietinės kontrolės klausimas. Visiškai nesuprantama, iš kur radosi ir kuo grindžiamas kone visuotinai paplitęs įsitikinimas, kad, neturint formalios valdžios, Lietuvoje esą nieko neįmanoma nuveikti ir pakeisti. Negana to, pati mintis apie valdžios pilietinę kontrolę dažnai laikoma visiškai neįgyvendinama fantazija ir pašaipiai vertinama kaip atotrūkio nuo tikrovės požymis. Tokia nuostata iš tiesų stulbina, nes ją paneigia to paties Sąjūdžio patirtis. Juk didžiausio jo pakilimo ir jėgos laikotarpiu valdžios kontrolė buvo turbūt stipriausia per visą Lietuvos istoriją ir – tai būtina pabrėžti – ji pradėjo silpti ir galop sunyko būtent tada, kai Sąjūdis nesugebėjo protingai atsispirti valdžios pagundoms ir todėl akimirksniu prarado turėtą galią. Jeigu tokia valdžios kontrolė kartą jau buvo tapusi tikrove, savaime kyla trikdantis klausimas: kokie paslaptingi įkvėpimo šaltiniai maitina nepajudinamą įsitikinimą, kad panašios kontrolės neįmanoma atkurti vėl arba kad ji būtų neveiksminga? Kas tie šaltiniai – kvailumas, valdžios godulys, o gal abu kartu?
Būtent todėl, kalbant apie mūsų visuomenės galimybes dar kartą susitelkti rimtiems darbams, tenka sutikti, kad galinti sutelkti veiksmų programa yra realistinė, bet ją įgyvendinti būtų nepaprastai sunku. Sunku ne todėl, kad trūktų jėgų, nes, kaip minėta, pokyčius paprastai įgyvendina sąmoninga ir veikli tautos ir visuomenės dalis. Tikėtis visos tautos pritarimo ir paramos tokiems siekiams būtų naivu. Taigi pajėgų tarsi būtų, bet ko reikėtų dar? Manyčiau, pirmiausia reikėtų užsibrėžti fundamentalų ir aiškų tikslą, grindžiamą giliu ir tvirtu tikėjimu ir pasitikėjimu savimi: mes esame ne blogesni nei kitos tautos ir turime valingai įtvirtinti save pasaulio tautų ir valstybių bendrijoje net ir dabartinės globalizacijos sąlygomis. Kas yra Lietuva? Tai šioje žemėje gyvenanti, valstybiškai susiorganizavusi politinė tauta. Neatsitiktinai pabrėžiu žemę ir susiorganizavusią politinę tautą. Kol kas tokio Lietuvos supratimo labai stinga. Nors kalbame apie valstybę ir vadinamės jos piliečiais, dėl čia jau aptartų priežasčių daugumos mūsų formalių piliečių mąstyseną ir elgseną lemia iš sovietmečio paveldėta ir, ko gero, per dvidešimt metų ne tik neišnykusi, bet tolydžio stiprėjanti neatsakomybės filosofija. Ją apibūdinčiau kaip dažnai neįsisąmonintą, bet dėl to ne mažiau paveikią nuostatą, kad Lietuva yra ne valstybė, už kurią visi esame lygiai atsakingi, bet nežinia kam priklausanti administracinė teritorija, kurioje gyvena ne tauta, bet asmeninių tikslų siekiantys individai arba etnokultūrinių grupių konglomeratas. Už šį darinį niekas nesijaučia esąs atsakingas ar jam kaip nors įsipareigojęs. Bet vengiantys prisiimti atsakomybę už savo tautą ir valstybę tokio darinio gyventojai (piliečiais juos vadinti nedrąsu) vis dėlto sąmoningiau ar intuityviai jaučia poreikį pateisinti ir racionalizuoti tokią nuostatą, ir tai daro pirmiausia apeliuodami į jiems neva būdingą ne „lokalų“, bet „platų“ arba „globalų“ mąstymą. Tam tikra prasme tai, ko gero, yra optimaliausia savęs pateisinimo strategija, kuri išsiskleidžia ir materializuojasi sąmoningai puoselėjamu vadinamosios „globalios Lietuvos“ vaizdiniu. Iš tikrųjų toji „globali Lietuva“ – tai išnykti apsisprendusi Lietuva. Šnekos apie tokią save išnykti pasmerkiančią Lietuvą yra ne kas kita, o marksistinio teiginio, kad tautos išnyks, nauja variacija šiuolaikinės globalizacijos sąlygomis. Sąjūdis teigė: mes norime būti solidari tauta, atsakinga už mūsų apgyventos žemės lopinėlį, bet kartu atvira pasauliui ir surandanti vietos visiems, kurie pasiryžę čia įsikurti ir gyventi pagal mūsų tvarką ir taisykles. Šio programinio siekio – būti suverenia tauta savo pačių žemėje – šiandien yra atvirai išsižadėta oficialiu valstybiniu lygmeniu. Ir tai yra giliausia mūsų silpnumo priežastis. Mūsų silpnumas ir bejėgiškumas kyla iš to, kad nepajėgiame ir nesugebame veikti kaip politinė ir valstybinė tauta. Tai akivaizdžiai parodo ir pavienės menkutės protesto prieš kerojančias blogybes akcijos. Jos menkutės ir bejėgės todėl, kad jomis ginamas dalinis pavienių asmenų ar grupių interesas nesuvokiamas visuminėje bendrojo tautos intereso – išlikti ir klestėti – perspektyvoje, todėl kiekviena tokia kovojanti grupelė paliekama grumtis pavieniui ir būna pasmekta pralaimėti.
Bet galbūt dar ne viskas negrįžtamai prarasta ir dar turime noro ir valios vėl tapti tikra tauta? Jeigu paaiškėtų, kad vis dėlto norime, tektų nuveikti daug darbų. Pirmiausia – aiškiai apibrėžti santykius su ES, nes jų neapibrėžtumas yra mus demoralizuojantis ir atimantis valią gyventi ir politiškai teigti save veiksnys. Nenorėdami būti tik administraciniu ES vienetu, turėtume Sąjungai atiduoti savo suvereniteto ir įgaliojimų tiek, kiek manome esant prasminga ir reikalinga. Tik tokiu atveju nebebūsime klusnūs eurokomisarų nurodymų vykdytojai.
Galbūt paprasti žmonės ne visada mato visumą. Ar tokiu atveju išsilavinusių žmonių judėjimai, pavyzdžiui, „Pro Patria“, neturėtų jų palaikyti kartu dalyvaudami, kalbėdamiesi su jais? Eitų ir į kitus protesto mitingus, komunikuodami su nusivylusiais žmonėmis.
Jei į protesto mitingus susirenkantys jų dalyviai nežino, kas jie yra – laisvi ir orūs piliečiai ar likimo ir valdžios nuskriausti bedaliai, jei jie nežino, ko iš tikrųjų siekia, tokie mitingai bus tuščias laiko ir jėgų švaistymas. Savaime jie niekada neįgis aukštesnės – politinės – kokybės ir prasmės. Kad jie tokią kokybę ir prasmę įgytų, būtina aiškiai ir tiksliai apibrėžti idėjinius piliečių vienijimosi pagrindus, nes be šito jokios pastovesnės ir tvirtesnės jų santalkos neįmanomos. Taip, šiandien mitingai nesutraukia net 1000 žmonių. Bet ar gali būti kitaip, jeigu jų siekiniai ir tikslai dažnai neaiškūs patiems jų organizatoriams? Kuo tokie mitingai gali baigtis, jei ne – kalbant tiesmukiškai – garsiu išsirėkimu, t. y. padriku ir nerišliu visų kiekvieno kalbėtojo asmeniškai patirtų gyvenimiškų nuoskaudų išliejimu viešumoje? Net kai tokiuose mitinguose mėginama kalbėti apie iš tiesų svarbius dalykus, pvz., tautines vertybes, nesugebama dorai paaiškinti, kodėl būtent šitos vertybės yra tokios svarbios. Maža to, galima prisiklausyti net keistenybių, kai, pvz., protestuojama prieš ES teigiant, kad mes norime kalbėti savo kalba ir išsaugoti savo tautos senovinius papročius. Tokios kalbos glumina. Atrodo, net nesuvokiama, kad jomis laužiamasi pro atviras duris, nes Europos Sąjungai tautų kalbos ir papročiai nerūpi. Kaip sakyta, mes reikalingi ir svarbūs kaip darbo jėgos ir kitų išteklių šaltinis. Iš tikrųjų gresia ne įsivaizduojama kalbinė ar kultūrinė asimiliacija, bet visai kitas čia trumpai aptartas pavojus – būti pamažu suvartotiems kaip biologinė medžiaga, arba, kalbant aiškiau, išnykti dėl Lietuvoje ir Europoje vykstančių mums nepalankių ekonominių ir socialinių procesų, kurių nesugebame valdyti ir todėl esame nepajėgūs atsispirti tautą tirpdančiam jų poveikiui. Juk mus stengiamasi „europeizuoti“ ir „perauklėti“ tik tiek ir tik tam, kad taptume „lanksčia“ ir „judria“ darbo jėga, pasiruošusia dėl didesnio uždarbio galvotrūkčiais lėkti kad ir į pasaulio kraštą, ir savo ruožtu būtume pasirengę svetingai sutikti tokius pat iš kitų pasaulio kraštų plūstančius bastūnus. O kokia kalba šnekėsime namuose arba kokius šokius šoksime laisvalaikiu po darbo, šios grynai ekonominės tautų naikinimo logikos požiūriu nėra svarbu.
Paviršutiniškas globalizacijos sąlygomis ekonominių ir socialinių procesų bei jų daromo poveikio tautoms ir valstybėms supratimas yra rimta kliūtis idėjiškai bręsti ir telktis išeičių iš dabartinės krizės ieškantiems politiniams ar visuomeniniams judėjimams. Antroji vienijimosi kliūtis – iki šiol vyraujantis neapibrėžtas ir neaiškus daugelio tokių judėjimų santykis su tuo, kas paprastai vadinama „sistema“, t. y. Lietuvoje egzistuojančia ekonomine, socialine ir politine santvarka. Viena vertus, ši santvarka aršiai kritikuojama. Ir visiškai pagrįstai: iš tiesų gyvename netotalitarinio ir vis agresyvėjančio režimo sąlygomis. Tačiau praktinis santykis su šia „sistema“ yra gerokai kitoks. Jį galima apibūdinti kaip konformistiško kolaboravimo su ja nuostatą.
Turėtų būti lyg ir savaime akivaizdu, kad tokią konsoliduotą ir gelžbetoninę sistemą įmanoma sugriauti ar pakeisti tik sutelktomis visų ją kritikuojančiųjų pastangomis. Tačiau kažkodėl kritiškos retorikos šiai sistemai nešykštintys visuomeniniai ir politiniai dariniai praktinėje plotmėje, ypač artėjant rinkimams, staiga pradeda elgtis priešingai ir nei iš šio, nei iš to mėgina vadovautis naivia prielaida, kad tą sistemą galima įveikti žaidžiant pagal jos taisykles. Klausimas, ar jie iš tiesų naivūs, yra principinis, bet tegul atsakymas į jį lieka pačių antisisteminių herojų sąžinei. Tačiau akivaizdu, kad šis nuoširdus ar apsimestinis naivumas yra giliai antisąjūdinės dvasios ir pasaulėžiūros išraiška. Sąjūdis buvo antisisteminis visos tautos judėjimas todėl, kad pirmiausia kaupė totalitarinei sistemai laužyti reikalingą pilietinę jėgą ir nemėgino kovoti su ja iš anksto prisitaikydamas prie jos žaidimo taisyklių, nors formaliai veikė pagal tuomet galiojusius įstatymus. Iš esmės prie sistemos taisyklių buvo prisitaikyta tik išoriškai ir paviršutiniškiai. O dabartinės „antisisteminės“ jėgos, pirmiausia vadinamosios „antisisteminės“ partijos, veikia kitaip: jų elgesys veikiau primena elgesį tų tarybų Lietuvos piliečių, kurie stojimą į Komunistų partiją aiškino ir teisino troškimu „griauti sistemą iš vidaus ir šitaip pasitarnauti savo kraštui“. Ką tokia „tarnystė Lietuvai“ ir tokia „partinė ardomoji veikla“ davė – gerai žinome.
Tokios kovos su „sistema“ strategijos ir taktikos rezultatas tas, kad „antisisteminės“ jėgos savo vertybėmis, tikslais ir veikimo būdais seniai supanašėjo su „sisteminėmis“ jėgomis ir mažai kuo nuo jų skiriasi. Išsitrynusi riba tarp sisteminių ir antisisteminių politinių ir visuomeninių jėgų yra neišsenkantis idėjinės ir organizacinės sumaišties šaltinis ir iš anksto pakerta perspektyvą sukurti platesnį visuomenės pasipriešinimo režimui frontą. Save antisisteminėmis vadinančių jėgų nenuoseklumas, flirtas su „sistema“ siekiant siaurų partinių tikslų daro jas ne tik nepavojingas, bet iš esmės paverčia tos pačios sistemos dalimi ir net ją stabilizuojančiais veiksniais. Kas iš to, jeigu, tarkime, į Seimą prasmuks keli, keliolika ar net – įsivaizduokime tokį stebuklą įvykus – keliasdešimt „nesisteminių“ kandidatų, neturinčių platesnės visuomenės paramos, nors iš tolo prilygstančios Sąjūdžio jėgai? „Sistemai“ visiškai nebaisu, jei į Seimą pateks net 30–50 opoziciškai nusiteikusių arba opozicija save vadinančių žmonių. Aišku, kad, kurį laiką bejėgiškai patriukšmavę, jie turės priimti tikrovę ir „nusiraminti“, t. y. tyliai susitaikyti su tuo, kad yra bejėgiai ką nors nuveikti. Šį savęs ir kitų apgaudinėjimo spektaklį rinkėjai seniai yra puikiai perpratę. Jie netiki „antisisteminių“ jėgų galimybėmis ką nors pakeisti iš esmės ir jų neremia, nes daugybę kartų įsitikino, kaip lengvai sistema „suvirškina“ tokias „opozicines“ jėgas. Kaip tik todėl nepabaigiamos vadinamųjų „nesisteminių“ ir „opozicinių“ jėgų šnekos apie „valdžios ėmimą“ nejučia sukelia šypseną – pernelyg jau smarkiai jos primena dar nesumedžioto ir ramiausiai girioje slampinėjančio briedžio dalybas...
Todėl nors iš principo įmanoma įsivaizduoti pavienius „Pro Patrios“ narius dalyvaujant kokiuose nors rinkimuose, tai galėtų nutikti ir būtų prasminga tik tuo atveju, jeigu susitelktų galinga, esminių permainų siekiančių piliečių (ne esamų sambūrėlių ir partijėlių mechaninė samplaika) santalka, gebanti mesti rimtą iššūkį esamai sistemai kaip vieninga ir stipri jėga. Tauta ja patikėtų, jei matytų, kad tai skaidrus susivienijimas, turintis aiškius tikslus ir realias galimybes įgyvendinti seniai pribrendusias permainas. Taigi, norint išjudėti iš dabartinio sąstingio, reikalinga turėti aiškų tikslą, ideologiją, veiklos programą ir skaidrią organizaciją. Būtina sąlyga jai atsirasti – gera valia: tokiai organizacijai turėtų priklausti asmenys, kurie pajėgtų aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyti į lakmuso popierėlio vaidmenį atliekantį klausimą, kas jiems svarbiau – Lietuva ar valdžia? Ir patvirtinti šį atsakymą konkrečiais apsisprendimais ir veiksmais.
Vytautai, paties kolegos iš TSPMI tikriausiai nusprendė, kad paties žinios ES srityje yra nepakankamai gilios. Buvo paskirtas kitas žmogus vadovauti Europos studijų katedrai.
VU TSPMI Europos studijų katedros vedėjo rinkimų istorija, kurią, tiesą sakant, beveik užmiršau, šiek tiek įdomi nebent kaip miniatūrinis dabartinės padėties akademinių reikalų, o tiksliau – socialinių mokslų, srityje veidrodis. Gana gerai pažindamas katedros kolegas, visiškai nenustebau dėl jų apsisprendimo, nes tai galiausiai buvo jų principinis vertybinis pasirinkimas. Kito kandidato į katedros vedėjus prof. G. Vitkaus sukaupta „integracinė patirtis“ sovietmečiu dirbant VU Mokslinio komunizmo katedroje bei studijuojant mokslinio komunizmo aspirantūroje Maskvoje, taip pat jo besąlygiškos „eurofederalistinės“ nuostatos jiems paprasčiausiai pasirodė kur kas vertingesnės ir priimtinesnės negu manasis kuklus filosofinis išsilavinimas, šiokios tokios pastangos sąjūdinėje veikloje, o manoji nuostata, kad dalyvaujant Europos vienijimosi vyksme vis dėlto derėtų išsaugoti Lietuvos tautinį tapatumą ir valstybės suverenumą, greičiausiai pasirodė esanti naivi ir sentimentali atgyvena.
www.ekspertai.eu